Ankstyvieji Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ (Paradise Lost) vertimai į italų kalbą: nesėkmingi bandymai ir Dantės įtaka

eISSN 2424-3590Straipsnyje rašoma apie vertimo istoriją XVIII ir XIX a. Konkrečiau, darbe tyrinėjamos priežastys, dėl kurių liko nebaigti (mažiausiai) šeši Johno Miltono Paradise Lost (1667) vertimai į italų kalbą, o šio kūrinio vertimas buvo laikomas tikru iššūkiu. Straipsnyje pateikiama hipotezė, kad tai lėmė neįprastai žymėtos leksinės, teminės, stilistinės ir ritmo analogijos, kurias buvo problemiška perteikti dėl panašumo į Dantės „Dieviškąją komediją“ ir ypač jos šaltinius. Kaip pavyzdį pasitelkiant Antonio Bellatio vertimą į italų kalbą (1856), straipsnyje analizuojami probleminiai vidiniai anglų kalba parašyto originalo aspektai. Atlikus tyrimą, keliama hipotezė, kad esminis iššūkis verčiant Paradise Lost buvo savita stiliaus ir metrikos jungimo transpozicija: angliškasis blank verse (epinis metras) krikščioniškoje epinėje poemoje. Šis unikalumas pavertė Miltono poemą per daug panašia į Dantės „Dieviškąją komediją“. Taip pat pažymėtina, kad poemoje anglų kalba aprašomi vaizdai ir siužetas buvo pernelyg artimi ir Dantės „Dieviškajai komedijai“, ir Virgilijaus „Eneidai“ (vienam iš pagrindinių Dantės šaltinių). Galiausiai Miltono kūrinį perteikti italų kalba galėjo būti sunku dėl poemos, kuri anglų kalba atvirai imituoja italų epinį stilių ir jo ritminius bei leksinius sprendimus, stiliaus. Pateikiama išvada, kad verčiant Miltono Paradise Lost į italų kalbą sunkiausia buvo išvengti pridėtinės Dantės įtakos italų kalbos vertime. Kitaip tariant, straipsnyje aptariamas neįprastas vertimo atvejis, kurį būtų galima pavadinti ekvivalentiškumo viršijimu leksiniame, metriniame ir kultūriniame lygmenyseThis paper deals with the history of translation in the 18th and 19th centuries. It investigates the reasons behind six unsuccessful attempts to translate John Milton’s Paradise Lost (1667) into the Italian language. We hypothesise that the problem was the rendering of unusually marked lexical, thematic, stylistic and rhythmical analogies with Dante’s Comedy and, mainly, with its sources. Adopting Antonio Bellati’s Italian translation (1856) as an indicator, our study focuses on problematic aspects intrinsic to the English poem. Specifically, we suggest that the challenge was the transposition of Paradise Lost’s peculiar mixture of style and meter: the blank verse of a Christian epic poem. This uniqueness rendered it too similar to Dante’s Comedy. Likewise, the setting and the subject matter of the English poem were too adherent to that of both Dante and Virgil’s Aeneid (one of Dante’s main sources). Finally, it might have been difficult to translate Milton into Italian because the English poet openly imitates the Italian epic style, its rhythmical and lexical choices. We conclude that it might have been arduous to avoid even more marked Dantesque influences in an Italian translation. In other words, this study depicts an unusual traductive instance of “excess of equivalence” for lexical and culturally specific itemsUžsienio kalbų, lit. ir vert. s. katedraVytauto Didžiojo universiteta